Yra naktų, kada nenoriu miego
Ir žvaigždės spindi taip arti...
Kažkur ašigaly netirpsta sniegas
Ir plauko ledkalniai balti.
 
Tenai toli, kur žvilgsnis nepasiekia,
Princesė liūdi vieniša.
O aš jaučiu, kad ji taip pat nemiega,
Nors ir tarnai vis sako: „Ša...“
 
Na, taip – tiesa – kankinas ledo bokšte,
Bet dega ji karšta ugnim,
Nežino niekas, kad ištrūkti trokšta.
O gal pabūti su manim?
 
Tad mintyse rašau jai ilgą laišką:
„Princese mano mylima...“
Tačiau sargybiniai po pilį vaikšto,
Prižiūri ją pikta dama.
 
Vis tiek princesė siunčia gerą žinią –
Ji ką tik pasiekė mane.
Mes susitiksim (kur tik mudu žinom),
Bet tik sapne, bet tik sapne...