Yra naktų, kada nenoriu miego

Ir žvaigždės spindi taip arti...

Kažkur ašigaly netirpsta sniegas

Ir plauko ledkalniai balti.

 

Tenai toli, kur žvilgsnis nepasiekia,

Princesė liūdi vieniša.

O aš jaučiu, kad ji taip pat nemiega,

Nors ir tarnai vis sako: „Ša...“

 

Na, taip – tiesa – kankinas ledo bokšte,

Bet dega ji karšta ugnim,

Nežino niekas, kad ištrūkti trokšta.

O gal pabūti su manim?

 

Tad mintyse rašau jai ilgą laišką:

„Princese mano mylima...“

Tačiau sargybiniai po pilį vaikšto,

Prižiūri ją pikta dama.

 

Vis tiek princesė siunčia gerą žinią –

Ji ką tik pasiekė mane.

Mes susitiksim (kur tik mudu žinom),

Bet tik sapne, bet tik sapne...