Palikta pakelėj

Jau senokai tavy nubangavo ruduo,
Ir į gelmę įstrigę pasislėpė metai.
Tik širdis nerami, susigėdus kažko,
Vis dar laukia dainos. Pakylėta verpetų
 
Virš bedugnės, erdvėj — tamsioje tylumoj,
Vėl ir vėlei ieškos begalybėje žvaigždę,
Juk kadais atsainiai palikta pakelėj
Vien tik ji tebešviečia, skaudėdama baisiai.
 
Gal pažins? Nepažins... Negrąžint praeities...
Tai ką numetei — reiškia — daugiau nebereikia.
Ir neverk širdimi. Nebelauk. Neišties
Nieks tau rankos. Gyvenki vienatvėje taikiai.
 
 
spika

2013-12-01 13:01:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2013-12-02 20:16:33

Artimas. Net labai.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-12-02 18:59:27

Virš bedugnės, erdvėj – tamsioje tylumoj,
Vėl ieškos... gal ir ras begalybėje žvaigždę...

Išskaudėta, gerai išsakyta... Puiki lyrika.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2013-12-01 23:23:29

Pakylėta verpetų – irgi pritiktų pavadinimui.

Vartotojas (-a): Burtažolė

Sukurta: 2013-12-01 14:12:36

"Tik širdis nerami, susigėdus kažko,
Vis dar laukia dainos. Pakylėta verpetų
Virš bedugnės, erdvėj.."


Labai!