Jau senokai tavy nubangavo ruduo,
Ir į gelmę įstrigę pasislėpė metai.
Tik širdis nerami, susigėdus kažko,
Vis dar laukia dainos. Pakylėta verpetų
Virš bedugnės, erdvėj — tamsioje tylumoj,
Vėl ir vėlei ieškos begalybėje žvaigždę,
Juk kadais atsainiai palikta pakelėj
Vien tik ji tebešviečia, skaudėdama baisiai.
Gal pažins? Nepažins... Negrąžint praeities...
Tai ką numetei — reiškia — daugiau nebereikia.
Ir neverk širdimi. Nebelauk. Neišties
Nieks tau rankos. Gyvenki vienatvėje taikiai.
spika
2013-12-01 13:01:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-12-02 20:16:33
Artimas. Net labai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-12-02 18:59:27
Virš bedugnės, erdvėj – tamsioje tylumoj,
Vėl ieškos... gal ir ras begalybėje žvaigždę...
Išskaudėta, gerai išsakyta... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-12-01 23:23:29
Pakylėta verpetų – irgi pritiktų pavadinimui.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2013-12-01 14:12:36
"Tik širdis nerami, susigėdus kažko,
Vis dar laukia dainos. Pakylėta verpetų
Virš bedugnės, erdvėj.."
Labai!