Jau senokai tavy nubangavo ruduo,
Ir į gelmę įstrigę pasislėpė metai.
Tik širdis nerami, susigėdus kažko,
Vis dar laukia dainos. Pakylėta verpetų
 
Virš bedugnės, erdvėj — tamsioje tylumoj,
Vėl ir vėlei ieškos begalybėje žvaigždę,
Juk kadais atsainiai palikta pakelėj
Vien tik ji tebešviečia, skaudėdama baisiai.
 
Gal pažins? Nepažins... Negrąžint praeities...
Tai ką numetei — reiškia — daugiau nebereikia.
Ir neverk širdimi. Nebelauk. Neišties
Nieks tau rankos. Gyvenki vienatvėje taikiai.