Dar ne senatvė, jei duoną kremti, 
Jei alkanas toks, kad atrodo 
Dantimis įsikibtum į naktį. 
Net nesinori. kad žodžiai pataptų šventi — 
Tegu staugia vilkais, 
Te akėčiomis drasko, 
Ir plūgas tebūna kartu su mumis 
Alkanais kaip dangus: 
Ką įmeti — viską prarija: 
Jėzų Kristų, 
Jo motiną šv. Mariją, 
Net Dievą, net Dievą... 

O aš Eduardą skaitau, 
Mieželaitį skaitau — 
Dar vieną sūnų dangaus, 
Tapusi duona.