Santrauka:
Gal keistokas pavadinimas pasirodys, lyg neturėtų ryšio su tekstu. Lyg... Iš tiesų, manau, kad turi.
Tas laukimas...
Dėl ko? Ir kam?
Duria gruodis šaltais ledokšniais.
Galbūt skauda upei, laukam,
Skauda medžiam...
Duok delną, na, duokš man –
Aš išbursiu tau tris kelius:
Su daug vingių, tiesų, į aukštį.
Tik parinkti jų negaliu...
Skrenda dienos,
Skrenda lyg paukščiai –
Tu matai, kokie jie liūdni,
Kokie kartais būna pavargę,
Atvaizdai jų dings vandeny...
Buvo vasara.
Buvo?
Ar gi?
Tavo kelias žinau kuris
(Kitokių iš tiesų nebūna) –
Ten aukštai vis degs žiburys...
Kylant paukštis nejaučia kūno.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-30 21:38:13
„Tas, kas lekia, nejaučia svorio“ (Algimantas Baltakis).
Tas gravitacijos traukos nejutimas turbūt ir susijęs su keliu į nežinią.
Viskas gerai ir gerai priimama, Kaip lietau.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-11-30 13:30:37
Paukščiai – tai sielos troškimai, puikiai įpintas vaizdinys, ir kelionės tikslas – tas amžinas laimės žiburys, geranoriški burtai pasirinkimams... šilta, įtaigu, plačiai skleidžia mintis, pabaiga palieka viltingą laukimą. Jautri, patraukli filosofinė lyrika.
„Galbūt skauda upei, laukams,
Skauda medžiams...“
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-11-30 13:25:31
Žodžiai sustoja, širdyj palikę mintį...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-11-30 10:13:43
Skanauju eiles kaip gerą vyną...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-11-29 16:01:08
Skrenda dienos,
Skrenda lyg paukščiai –
Tu matai, kokie jie liūdni,
Kokie kartais būna pavargę,
Atvaizdai jų dings vandeny...
Teisingos ir skaudžios mintys...