Santrauka:
Prologas - 04:19
Dar pamiegok. Pamiegok dar minutę,
Kol neprasivėrė girgždančios akys.
Saulė pakilus nedaug — tik truputį,
Ir debesys rauda, kraujuodami patys.
Palik mane vieną, palik mane būti,
Kol uždegsiu degtuką prisėdus ant lovos.
Ugnelė kaip saulė — tik smulki ir baikštutė,
Ir akys — kaip dangūs rytiniai — raudonos.
Tik gėda ir bloga staiga pasidaro,
Pamačius lėlytę priešais gulint ant stalo.
Tik ji čionai miega, tik ji čia gyvena,
Tik ją vadinu mylimąja.
– Elena
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2013-12-13 22:52:18
labai paliko įspūdį, rimas, švelnumas, visa kita
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-11-29 16:15:02
Kūrinys gali būti asmeninė lyrika, bet Elenos idėja (beje, apsilankanti įvairiuose tekstuose) traukia į poeziją.
Dėl Elenos kilo Trojos karas, dėl savų elenų (tikrų ar įsivaizduotų) irgi verda mūšiai, regimi sapnai, rašomos eilės.
Nuomonė dėl raiškos – truputį stringa pabaiga (jau ir nuo degtuko, bet ypač gėda ir bloga). Bendrai – apie jausmus ir amžinąjį ilgesį nebanaliai.