Vakar, ne, tai jau užvakar, paskambinau skaipu draugei. Ji gulėjo ligoninėj, todėl senokai besikalbėjom. Mėginu pajuokauti – pasirodyk, kaip beatrodai, taip ilgai nematyta. Pasakau ir pašiurpstu – ar ji pati suvokia, kaip atrodo? Panašu, kad ne. Bet aš gydytoja, suprantu – paženklinta. Kol ji pasakoja savo negalių ir, jos manymu, gydytojų klaidų epopėją, su siaubu galvoju, kad šį kartą tikrai paskutinioji. Aš tik pagalvoju, o ji pasako garsiai. Mėginu išspausti trafaretinį sakinį, kad nereikia galvoti blogai, bet ji narsiai mane pertaria – neguosk, jau kas kas, o tu juk žinai, kad tai viskas. Žinau. Nutylu.

Reikia, būtinai reikia kažką sakyti, tik netylėti, nes ne sykį patyriau, kad ir viską suprantantis ligonis nori, labai nori tikėti geru žodžiu, net jei žino, kad neteisybė. Ir aš kalbu, galimai įtaigiau – tai dabar taip tau atrodo, o kai pagerės, kitaip manysi. Kalbu, kalbu, lyg pasakočiau kažką paprasta ir kasdieniška.
– Ar gali pagerėti? – klausia, o balse viltis, trapi trapi, virpanti, kaip žvakės liepsnelė vėjyje.
Neatsimenu tiksliai citatos, kai profesorius klausia gydytojų kursantų – kokie vaistai skiriami beviltiškam ligoniui į ausį? Tik vienas atsiranda teisingai atsakantis – paguodos žodžiai. Tai iš knygos „Vienuolės paslaptis“.

Nežinau, ar mano paguodos žodžiai padėjo, ar ramus balsas, bet draugė atsisveikino linksmesnė.
Šiąnakt, ką tik, vėl pastebėjau ją pasijungusią skaipe – nesimiega vargšytei. Ką šią naktį galvoja viena su kate savo bute?
Padarau savo skaipo ženklelį matomą – esu, mieloji, nemiegu. Jei tau reikia, aš esu šalia, bet pirma nekalbinsiu. Įsivaizduoju, kaip ji kažkur toli, už kelių šimtų kilometrų, gūdžią lapkričio naktį savo virpančia ranka vedžioja pelę, peržiūri draugų sąrašą – ar sustos ties kuriuo nors vardu? Kiekvienam kažkada ateina metas, kai lieka vienas ir supranta, kad padėti nebegali niekas.
 
po pusiaunakčio.
prie ligonės budi tik
katė ir mirtis.