Tai dangaus žydruma, apsisiautusi baltąjį šilką,
Kažkur sielos kertelėj pažadino miegančią dalį,
Ir staiga praregėjus sutvisko, sušvito ir žvilga
Tyliai tekanti ašara... Dėkui Tau, Visagali!
Už tuos debesis baltus ir juodą žvaigždėtąjį dangų,
Ir už tai, kad prisiglausti galiu prie širdies savo vaiką,
Už šį kelią, man skirtą, ir tokį nepaprastai brangų —
Trapų, tekantį, kerintį, mylimą — manąjį laiką
Būti čia. Būti tuo, kuo esu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-11-27 09:15:27
Aš gyvenu! – kartas nuo karto sugrįžtanti akimirka, kuri čia pirmu posmeliu taip gražiai perteikta, nuosekliai ir širdingai išplaukia į padėką už gyvenimą. Jūsų pozityvumas žavi, ir žinoma, visada prasmingas.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-11-26 18:14:45
Nepaprastas Jūsų nuoširdumas, mane žavi, Ačiū Jums
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-11-26 11:51:26
Nuoširdi ir jautri padėka.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-11-26 11:39:20
...jautriai...vaiskiai...po Tikėjimo metų pabaigos mišių jausmas toks pats užliejo