Tai dangaus žydruma, apsisiautusi baltąjį šilką,
Kažkur sielos kertelėj pažadino miegančią dalį,
Ir staiga praregėjus sutvisko, sušvito ir žvilga
Tyliai tekanti ašara... Dėkui Tau, Visagali!
 
Už tuos debesis baltus ir juodą žvaigždėtąjį dangų,
Ir už tai, kad prisiglausti galiu prie širdies savo vaiką,
Už šį kelią, man skirtą, ir tokį nepaprastai brangų —
Trapų, tekantį, kerintį, mylimą — manąjį laiką