Tu man tyla, tu mano vėjas,
Daina žalių beržų,
Tėvų keliais gyvent atėjęs,
Tau sūnumi esu.
Palaimino Dangus kai lietūs lijo,
Kai plaukė Nemunas gilia vaga,
Kai barstė ežerus baltom lelijom,
Kai davė vardą – čia bus Lietuva.
Didi tauta, tik laimės vis stokojo,
Kardai žaibavo Vakaruos, Rytuos,
Pulkais išjodavo, mažai parjodavo,
Palikę pilkapiuos tarsi namuos.
Nubėgę amžiai nebegrįžta,
Negrįžta jų šlovė,
Tik vardas Lietuva vis žydi,
Kaip gintare gėlė.
Tu man tyla, tu mano vėjas,
Daina žalių beržų,
Laimingas, kad užgimt galėjau
Prie Baltijos krantų!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-11-26 22:09:01
Didi tauta, tik laimės vis stokojo,
Kardai žaibavo Vakaruos, Rytuos,
Pritariu autoriui. Skambu. Norisi šį tekstą dainuoti. Gražių žodžių savo šaliai niekad perdaug nebūna.
Deja, kai lietuvis į lietuvį šnairai žiūri, taip ir nutinka...
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-11-26 18:36:26
Pritariu bitžolei, man taip pat šis posmelis palietė sielą, ak kaip gražu.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-11-26 11:44:24
Puiku, jog dar kuriama Lietuvai. Myliu šią temą.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-26 00:22:55
Didi tauta, tik laimės vis stokojo,
Kardai žaibavo Vakaruos, Rytuos,
Pulkais išjodavo, mažai parjodavo,
Palikę pilkapiuos tarsi namuos – talpus (ir ne vien istorija!) posmas...
Gal čia tik atsikartojimai išjodavo, parjodavo siaurina tragizmo įspūdį.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-11-25 21:12:47
/Tu man tyla, tu mano vėjas,/ Daina žalių beržų,/ Laimingas, kad užgimt galėjau/ Prie Baltijos krantų!/ - Norisi kartot ir kartot žodžius, įsidėti giliai į širdį.