Kažkas pasakė, pasiduot neverta,
Prarast tikėjimą — prarast save.
Kažkas dar kužda — nežudyk, nereikia,
Nes vėl gyvenimas klupdys tave.
Bastysis dvasios, o vilties neradę
Vis veršis laisvėn tavo širdyje.
Numesi žvakę, o liepsna paklaikus
Vis šliauš užuolaidom, bandys suryt tave.
Pajusi vienumą ir klaikią viltį,
„Pametęs“ galvą, lėksi naktyje.
Skambės tik žodžiai, atmintin užklydę:
„Prarast tikėjimą — prarast save".
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-11-29 20:31:33
Prarast tikėjimą — prarast save... Labai patiko,ačiū!
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-24 00:45:20
Nediskutuosiu, o vertinsiu kūrinį: tema dėkinga, mintys geros, paperka tikras autorės nuoširdumas kūrybai.
Ką galima nuveikti tobulinimosi kryptimi? Skyryba, giminių paisymas kalboje (dvasios neradę=neradusios).
Yra tokia gana įprasta frazeologija kaip pametęs galvą, todėl šioje teksto vietoje kabutės tikrai perteklinės,
o štai pirmajame posme jų pasigendama tiesioginei kalbai nurodyti (juk pasakė, dar kužda). Tai lyg ir tiek.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-11-23 18:36:44
Labai teisingos mintys, man patiko Jūsų eilės.Ačiū
Vartotojas (-a): Basospėdos
Sukurta: 2013-11-23 16:37:43
Įdomu...o koks jausmas prarast save?
Jei perskaičius kyla klausimų, vadinas kūrinėlis turi vertės.