Nekenčiu, seni...

Na ir kas, kad tu mano? 
Tiesiai šviesiai tariu: 
O, senatve, nemyliu tavęs! 

Net ir smėlis nemoka girgždėt tarp dantų. 
Kaip girgždės, jei ir tų jau nėra. 

Žiba akys — ne akys, 
Bet atsimenu dar: 
Daug šviesos jos į žmogų įliejo. 
Mėlynavo dangum. 
Žibutėm žydėjo. 
Jeigu ašarom tvino, 
Tai džiaugės kaip bitės medum, 
O jų vyzdžiuose meiliai kukavo gegutės... 

Neatrodė, kad būti galėtų kitaip. 
O dabar... 

Na ir kas, kad tu mano? 
Nekenčiu, seni, tavęs, 
Kad esi, 
Kad ne tu čia, 
O aš.
Pelėda

2013-11-21 04:12:32

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...