Lemtis pokštavo leidus vėl regėti
Jo blankų veidą... kažkada mylėtą.
Suklupo žvilgsnis. Gailestį jaučiau,
Kad metai lenkia jį... Apmalšo jau.
Sudils ir ilgesys, lig šiol budėjęs,
Nepripažinsiu sau aš jį turėjus...
Jau supratau – atodūsiai rudens
Rasos manuoju veidu neridens.
.................................................
Po pilku dangumi ir dar – skylėtu,
Be ašarų bridau per šaltą lietų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-11-22 13:58:36
Subtiliai išreikšti jausmai...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-11-21 14:14:09
„Be ašarų bridau per šaltą lietų.“... nėra sunkiau, kaip be ašarų... Sunku galynėtis su tuo, kas lemta, taikliai paliečiate ir apsakote išgyventus jausmus, kurie skirtingais gyvenimo tarpsniais skirtingai klojasi į apibendrinimus siekiant susitaikymo.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-11-20 12:35:43
Smagu visada paskaityti, kai randu kūrinyje prasmę.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-11-19 11:13:56
Miela skaityti...nors ir apie gailestį...