Lemtis pokštavo leidus vėl regėti
Jo blankų veidą... kažkada mylėtą.
Suklupo žvilgsnis. Gailestį jaučiau,
Kad metai lenkia jį... Apmalšo jau.
Sudils ir ilgesys, lig šiol budėjęs,
Nepripažinsiu sau aš jį turėjus...
Jau supratau – atodūsiai rudens
Rasos manuoju veidu neridens.
.................................................
Po pilku dangumi ir dar – skylėtu,
Be ašarų bridau per šaltą lietų.