Suklupt prie tavo kojų
ir ašaroti lietumi vėlyvu –
atpažinai, aš tik miglos žmogus,
besparnio drugio rytą prisivijęs.
Iškelti svirtimi aukštyn
visas dienas, naktų nykumą juodą –
pripratinai, bemiegėm akimis sulaukt
sunokusio rudens palaukėj.
Saulėkaitai atrišt rankas
nuberti gilėmis laukų tuštybę –
prisiminei, kadaise buvome drauge,
dabar vėluodami pravirkdėm dangų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-08-29 09:51:09
pirmas stulpelis užvis gražiausias
Vartotojas (-a): Judy
Sukurta: 2006-08-29 09:45:30
liūdna ir gražu
Vartotojas (-a): Solo
Sukurta: 2006-08-29 08:35:59
Sugraudino ir mano lyrikos dangų...
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-08-28 22:06:15
Man tiesiog gražus.
Iškelti svirtimi aukštyn- labai.
Anonimas
Sukurta: 2006-08-28 22:01:12
Gal kiek techniškai ne itin, bet labai jausmingas, išgyventas, jauku skaityti. Malonios miglos.
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-08-28 20:42:06
Labai gražus eilėraštis Miglotajai! Puiku, laukimuk, tavo poetinė siela labai talpi...
miglos žmogus,
besparnio drugio rytą prisivijęs. – tikrai poetiška!