Suklupt prie tavo kojų
ir ašaroti lietumi vėlyvu –
atpažinai, aš tik miglos žmogus,
besparnio drugio rytą prisivijęs.

Iškelti svirtimi aukštyn
visas dienas, naktų nykumą juodą –
pripratinai, bemiegėm akimis sulaukt
sunokusio rudens palaukėj.

Saulėkaitai atrišt rankas
nuberti gilėmis laukų tuštybę –
prisiminei, kadaise buvome drauge,
dabar vėluodami pravirkdėm dangų.