Neatpažintas vargo verge,
Eini tamsoj vis klupdamas lyg aklas.
Trupinius renki, nors ieškai aukso.
Skaičiuoji nuodėmes,
Skaitydamas maldaknygę,
Mušies krūtinėn,
Kaltas, gal nekaltas?
Kuždi žodžius, tikėdamas malone,
Nenuraškytas meilės vaisiau,
Lenkies gyvenimui,
lenkies altoriui,
Prieš amžinybę pasimetęs,
kryžkelėj sustoji.
Iš naujo suveri vertybes
lyg rožančių,
Triskart „Sveika Marija“ pakartoji.
Ir jau žinai, tau bus atleista.
Žemė — gyvenimo stotelė.
Laukia ilgas pažinimo kelias.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-15 23:22:34
Na kas ten žino, kaip yra iš tiesų, bet iš esmės pritariu autorės mintims.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-11-15 18:56:18
toks visko konstatavimas, nepaliekant alternatyvos. Jau iš pradžių skaitant nemaloniai nuteikia pirmos dvi eilutės, kurios, manau, ir yra eilėraščio "vinis". Jos tarsi skaitytojui sako: ei, tamsuoli (durniau, verge, buduli ir pan.), esi mulkis (nes renki trupinius)... Patys viską žinom, tai kam dar skaityt tokius eilėraščius? Klausimas retorinis, todėl atsakymo nereikia - tik pamąstymo.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-11-15 14:53:04
Gilūs, prasmingi, įtaigūs žodžiai. Paskutinės dvi eilutės galėtų būti kitokios.
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-11-15 14:38:15
Gražiai skamba, tačiau pabaigos norėtųsi kitokios, ne tokios įprastos, orginalesnės