Santrauka:

Kažkodėl, kai perskaitau šį savo kūrinį (o gal tik kažkokį eksperimentą nelyginant vadenilinės bombos kūrimą), prieš akis atsiveria rudens naktis, kada staiga užėjus lietui, lyg įkyrus vabzdys išdygsta koks nors gyvenimo momentas, kurį taip kruopščiai saugome minčių skrynioje.

Šaižūs vėjo gūsiai man kvepia lietumi.
Užmerkiu akis — aplink raudonos plytos.
Varpinė ir jos gaudesys...
 
Rimtis kaip vaikas slapstosi už sienų,
Rūšiuoja dangus pilnus pulkus varnų.
 
Klaupiu ant kelių, ant žemės — motinos
kareivių, kurie, tvirtai ją apkabinę,
užmiega amžinu miegu.