Už nuodėmes
būtas ir būsimas
neprašysiu atleisti.
Pasilieku sau teisę
basomis per šukes.
Prakaitu lašantis,
būtį apnuodijąs,
kas tu toks mane teisti?
Gal iš tikro tesi
kliedesys mano sąmonės?
Kaip tave man iškęsti —
mokantį,
prašantį,
žadantį gailestingumą?
Jei tik vieno tenoriu —
nusijuokt
ir tėkšt tau atgal
į akis teisingumą?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-14 00:11:24
Suprasčiau žemaitišką santrauką, o čia – na, vis tiek teisingumo „paieškos“!
Eilėraščio moralė: oi, kap sunku gyventi tik išdidumo ir norų priespaudoje...
Nuėmus pavadinimą, laimėtų ne tik jausmai (žr. skyrelį), bet ir pats kūrinys.