Už nuodėmes
būtas ir būsimas
neprašysiu atleisti.
Pasilieku sau teisę
basomis per šukes.

Prakaitu lašantis,
būtį apnuodijąs,
kas tu toks mane teisti?
Gal iš tikro tesi
kliedesys mano sąmonės?

Kaip tave man iškęsti —
mokantį,
prašantį,
žadantį gailestingumą?
Jei tik vieno tenoriu —
nusijuokt
ir tėkšt tau atgal
į akis teisingumą?