Ir užtektų pajust tas rankas,
kad atleistum toms rankoms. Užtektų.
Bet išaugi iš mano tavęs,
ir sunkoka kalbėti be teksto,
Kad iškęstum tik tol, kol nulis,
O nulijus jautiesi toks šventas.
Mes vos gimę, o jau dideli...
Ir gerai, kaip kitaip išgyventum,
Kai suyra išblyškęs dangus,
išsiderinus žvilgsnio taikikliui.
Aš galėčiau auginti vaikus,
tu – ir medį ir namą, ir liktų
Susitart nežiūrėt iš arti,
kaip nesutelpa į šventvagystę
ryto šaltkrėtis. Temsta. Budi
prie nueinančio vandeniu Kristaus.
Pelkė
2013-11-07 14:49:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-11-09 20:19:26
ryto šaltkrėtis. Temsta. Budi
prie nueinančio vandeniu Kristaus.!!!
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-11-08 09:19:33
Juntama, gilu, tikra.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-07 23:53:12
Brandžios eilės. Tai jau poetė rašo ir neabejotinai labai talentinga. Man Pelkės stilius apskritai imponuoja.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2013-11-07 18:10:32
Protą ir jausmus supurtęs ,,šaltkrėtis".
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-11-07 15:57:46
Žaviuosi Jūsų tekstais dėl metaforų gelmės ir jose užkoduotos tikroviškos patirties sodrumo.