Ir užtektų pajust tas rankas,
kad atleistum toms rankoms. Užtektų.
Bet išaugi iš mano tavęs,
ir sunkoka kalbėti be teksto,

Kad iškęstum tik tol, kol nulis,
O nulijus jautiesi toks šventas.
Mes vos gimę, o jau dideli...
Ir gerai, kaip kitaip išgyventum,

Kai suyra išblyškęs dangus,
išsiderinus žvilgsnio taikikliui.
Aš galėčiau auginti vaikus,
tu – ir medį ir namą, ir liktų

Susitart nežiūrėt iš arti,
kaip nesutelpa į šventvagystę
ryto šaltkrėtis. Temsta. Budi
prie nueinančio vandeniu Kristaus.