Balta
O rudenio dangau, tu vis kažką išgroji
Iš medžių nurengtų, iš debesio, akmens --
Ir lyra mano tu tokia šventai baltoji --
Greit vėjas paskutinį lapą nuridens
Į užmaršties beprasmišką nuogybę,
Vienatvės pūgą žiedlapių sapne...
Balta daina taip kartais skaudžiai žnybia,
O kartais pašaukia švelniai mane
Į pirmo sniego skaisčią karaliją,
Dangus toks atviras, nežemiškai dosnus --
Jis meile šviečia, meile visas lyja --
Ir šalnoje palieka vienus mus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2013-11-07 22:38:55
Prisidėsiu prie pagyrų — labai išjaustas, trapus ir švelnus darbelis. Tik siūlyčiau apgalvoti vietą, kurioje „ridenamas“ lapas. Kažkaip man čia užkliuvo. Bet be šitos pastabos — tikrai gerai :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-07 00:48:04
Ech, ta pabaiga... Tegul ir balta, bet nenoriu :(
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-11-06 20:59:38
Nežinau, kokios jautros turi būti autorė, kad parašyti tokius nuostabius lyrinius kūrinius. Taip nušvinta perskaičius. Pagarba.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-11-06 19:40:03
Mokat pastebėti, pajausti, perteikti... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-11-06 14:28:30
/Balta daina taip kartais skaudžiai žnybia,/ - elegiški žodžiai nuo pirmo iki paskutinio atodūsio, be galo prasmingi ir, matyt, atspindintys sopią realybę.