O rudenio dangau, tu vis kažką išgroji
Iš medžių nurengtų, iš debesio, akmens --
Ir lyra mano tu tokia šventai baltoji --
Greit vėjas paskutinį lapą nuridens

Į užmaršties beprasmišką nuogybę,
Vienatvės pūgą žiedlapių sapne...
Balta daina taip kartais skaudžiai žnybia,
O kartais pašaukia švelniai mane

Į pirmo sniego skaisčią karaliją,
Dangus toks atviras, nežemiškai dosnus --
Jis meile šviečia, meile visas lyja --
Ir šalnoje palieka vienus mus.