Realizmo mene sąvoka, mano manymu, yra labai slidus dalykas. Kūrybos sąvoka sako, kad kažkas yra sukurta su menine išmone, fantazija. Juk niekas šiais laikais nereikalaus iš poeto susitapatinti su lyriniu subjektu ar pan. Nors kuriantis žmogus plakamas mažiausiai du kartus. Vieną, kol vienintelis gyvenimo būdas ir langas į pasaulį lieka kūryba, o antrąkart – už tai, ką sukūrė. Vienu žodžiu, gyva bėda. Esam visi kaukėti ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. O kritinio realizmo būdas parankus dėl to, kad kuriančiam nereikia smelktis į savo dvasinius gelmenis, bet galima ieškoti sau atspirties už savo dvasios ribų, kartais manipuliuojant visuomenės primestomis nuomonėmis apie kritikuojamą objektą.
Toks tat buvo socialistinis realizmas, toks tat yra kritinis realizmas, gimstantis pasitelkiant satyrą, ironiją ir t. t. Ir vis tiek aišku, kad tai panašu į revoliuciją ar revoliucinę situaciją, kažko griovimą, nuvainikavimą, nukarūnavimą ar kt. Tiesos ir teisingumo kriterijus yra tik tariamas, atrišantis grovimui rankas ir kartais suteikiantis jam sankcionuotas galias. Ir visi suvokiam, kad tai yra sankcionuotas blogis, kuriam atšaukti vargu ar yra galių – jo gilios šaknys ir tradicijos. Jo iš mūsų neišrauti, neperžengti, neapeiti, neišvengti. Tai yra ta didžioji baimė, kuri persekioja, gena, verčia kurti, netylėti, kelti klausimus, vis eiti ir nesustoti, ieškoti atsakymo ir juo tapti, nesvarbu, koks likimas ją ir pačią beištiktų.