Ir staiga nustebai atsidavęs nematomo valiai —
Bėgte bėgai, lėkei — jį aplenkti turėjai vilties.
Niekada nemanei, kad esi savo laiko tikrasis karalius,
O jis žaidžia, visai nelinkėdamas tau sumaišties.
Tu pradėjai draugaut su savim, o ir laikas pradėjo,
Auga dienos sušvitę švelniu dieviškumo rūbu.
Jau darai tai, ko siela labiausiai ilgėjos, norėjo —
Per pasaulį dermėj su laiku jūs keliaujat abu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2013-11-07 22:40:53
Stiprus darbas, metaforiškai geras ir gilus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-07 01:14:35
Stiprus kūrinys. Ir mintimi, jos dėstymu, ir techniškai labai tvarkingas.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-11-06 17:12:13
Tiesa, belskis ir tau bus atidaryta, jus jau pasibeldėt, man labai smagu skaityti Jūsų kūrynius.Laimės Jums Laimuže.:)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-11-06 12:31:55
Išmintinga
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-11-06 11:17:21
Įtaigu, aforistiška, įkvėpimo nuausta skraji poetinė išmintis.