Kiek vilties nevilty, žino tas, kas savim pamatavo.
Ko palaima verta, nesupras nepatyręs kančios.
Mano mielas žmogau, vis ušmiršdamas prigimtį savo
Tu manei, kad tai laikas — tai jis — neištvers, pasiduos.

Ir staiga nustebai atsidavęs nematomo valiai —
Bėgte bėgai, lėkei — jį aplenkti turėjai vilties.
Niekada nemanei, kad esi savo laiko tikrasis karalius,
O jis žaidžia, visai nelinkėdamas tau sumaišties.

Tu pradėjai draugaut su savim, o ir laikas pradėjo,
Auga dienos sušvitę švelniu dieviškumo rūbu.
Jau darai tai, ko siela labiausiai ilgėjos, norėjo —
Per pasaulį dermėj su laiku jūs keliaujat abu.