Jau šiandien vėl —
Ruduo auksinis beldžias.
O aš svajoju apie vasaros naktis.
Į liūdesį užplūstantį ranka numoju
Ir nusišypsau beržui po langais.
Sužybsi tūkstančiai mažų lapelių,
Tarytum nuostabus žvaigždžių lietus.
Ir krinta, krinta jie lyg mano svajos,
O aš palydžiu skaudnčia širdim.
Ir laiminu tą tylų vakarą...
Gerai, kad dar tokių yra,
Nes jeigu pasibaigia vasara,
Tai ir rudens simfonija neamžina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2013-11-05 23:04:10
Auksinio rudens vaizdinys jau tapęs kliše, tad gadina bendrą kūrinio gražumą. Galbūt kai kurias vietas, kaip kad "skaudančia širdim", reiktų keisti, išreikšti ne taip tiesiogiai. Juk galima tai pasakyti jausmingai, bet ne tiesiogiai nusakant patį jausmą. Beje, pabaiga kažkaip sušlubavusi, norėtųsi, kad nebūtų gabalėlio "tai ir", nes slopina viską. Bet visgi jausmas ir mintis yra gražus, kad ir liūdnoki :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-11-05 14:39:29
Optimizmas kilsteli kiekvieno autoriaus teksto vertę. Jo juk taip stinga pilkomis rudens dienomis.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-11-05 12:44:00
"O aš svajoju apie vasaros naktis " šios eilutės tinka ir man
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-11-05 12:10:40
Viskas keičiasi: vienas kitą veja, o liūdesys kažkodėl užsibūna...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-11-05 11:02:41
viskas praeina - lidesys taip pat. geri pamąstymai