Viskas rimsta. Net vėjai
Užminga danguj
Dar Saulelė paglosto
Mieguistus laukus,
Kiek bebūtų audringų
Klejonių žmoguj,
Jas visas nuramins
Rudenėlis jaukus.
Kiek bebūtų kančių
Visos jos pasibaigs
Ir turėsim palikti šiuos
Žemės namus.
Kai keliausim į tolį
Žvaigždėtais takais
Paukščių takas švytės
Ir toliau toks ramus.
Mus lydės galbūt gulbių
Baltųjų giesmė,
Galbūt Žemė pamos
Vandenų bangomis.
Ar jau būsim supratę
Tuomet kur esmė?
Ar jau būsim išbuvę save jau
Pilnai žmonėmis?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2013-11-05 23:28:51
"Žvaigždėtais takais
Paukščių takas švytės"
Galbūt kažkurio tako nereikėtų? Visgi kūrinėlis nėra labai ilgas, tad užkliūna iš karto. Bet čia menkniekis. Geras ir apmąąstymų vertas darbas :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-03 23:57:41
Kaip kūrinio pavadinimas, taip ir jis pats – iš 2 dalių.
Pradžioje lyg fonas, toliau būties paslapčių paieškos:
Kiek bebūtų kančių, / Visos jos pasibaigs, / Ir turėsim palikti šiuos / Žemės namus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-03 22:26:23
Pradžia - tapybinė. Antra dalis - amžiinas būties klausimas...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-11-03 20:39:44
...rudeniškai suvirpino...