Viskas rimsta. Net vėjai
Užminga danguj
Dar Saulelė paglosto
Mieguistus laukus,
Kiek bebūtų audringų
Klejonių žmoguj,
Jas visas nuramins
Rudenėlis jaukus.
Kiek bebūtų kančių
Visos jos pasibaigs
Ir turėsim palikti šiuos
Žemės namus.
Kai keliausim į tolį
Žvaigždėtais takais
Paukščių takas švytės
Ir toliau toks ramus.
Mus lydės galbūt gulbių
Baltųjų giesmė,
Galbūt Žemė pamos
Vandenų bangomis.
Ar jau būsim supratę
Tuomet kur esmė?
Ar jau būsim išbuvę save jau
Pilnai žmonėmis?