trapiame sielos veidrody 
                       rymojau ir galvojau
tavosios širdies virpesiuos koks menkas aš —
                                                               lyg lapas...
ir ta ugnis, žėrėjus akyse, prigeso, aš nenoriu,
kad tas į tavo širdį tik šiek tiek pramintas 
                                                            takas
pavirstų sielvarto juoda skraiste.
tačiau džiaugiuos, kad štai brangint išmokau
tą nenusakomai malonų jausmą, kada
                                                          tavon
                                                                  širdy
                                                                       susirangiau
ir it laukinis sužeistas žvėris kentėjau...
kenčiu lig šiol.
ir šitas skausmas jau sunoko.
                                    pratrūks
                                             jausmais
ir bus nirvana pagaliau