kančia
trapiame sielos veidrody
rymojau ir galvojau
tavosios širdies virpesiuos koks menkas aš —
lyg lapas...
ir ta ugnis, žėrėjus akyse, prigeso, aš nenoriu,
kad tas į tavo širdį tik šiek tiek pramintas
takas
pavirstų sielvarto juoda skraiste.
tačiau džiaugiuos, kad štai brangint išmokau
tą nenusakomai malonų jausmą, kada
tavon
širdy
susirangiau
ir it laukinis sužeistas žvėris kentėjau...
kenčiu lig šiol.
ir šitas skausmas jau sunoko.
pratrūks
jausmais
ir bus nirvana pagaliau