Ramu.
Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.

Man sako,
kur gimiau-
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.

Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Ir ten gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų-
labiau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu
ir eilutes,
kurios
neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį
gimusio sūnaus..

„Iš Vilniaus  krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių  sąrašo"
Pavardė, vardas?
- Karlonas Vincas.
Sprendimas?
-12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo –netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir  bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai.
Tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.