Ką aš supratau, stebėdama žmones,
Norit, pasakysiu dabar?
Nėra nei laimės, nei malonės,
Nei vilties, nei nieko dar.
Dažnai aš žiūriu į pasaulį,
Lyg per stiklą viską stebiu.
Nėra tobulybės. Apgailestauju.
Ir meilės nėra po pilku dangum.
Gal kas nors pamatys mano neviltį,
Gal perskaitys ir parodys kitiems?
Mano draugė tuštuma gelianti
Gal atneš man bent lašą vilties...
Bet dabar nieko nėra,
Tik tamsos ir nevilties lašai.
Pašnekovė nebuvo gera,
O gerų žodžių — per mažai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-10-31 22:43:08
Tai ir kalba toji tuštuma, iš kurios viskas randasi, kuria ir mes esame. Jei sugebame atpažinti tą tylą, kuri dar prieš mintį, žodį, veiksmą, vertinimą - mes palaimoje. Kai šoka žmonės su parašiutu, tam tikrą laiką negali kontroliuoti situacijos, viską paleidžia, jokių minčių, po to klykia iš laimės.
O eilėraštis - šiaip, mėgėjiškas, šiek tiek verkšlenantis skundas. Nes tai kalba AŠ.