Ką aš supratau, stebėdama žmones,
Norit, pasakysiu dabar?
Nėra nei laimės, nei malonės,
Nei vilties, nei nieko dar.

Dažnai aš žiūriu į pasaulį,
Lyg per stiklą viską stebiu.
Nėra tobulybės. Apgailestauju.
Ir meilės nėra po pilku dangum.

Gal kas nors pamatys mano neviltį,
Gal perskaitys ir parodys kitiems?
Mano draugė tuštuma gelianti
Gal atneš man bent lašą vilties...

Bet dabar nieko nėra,
Tik tamsos ir nevilties lašai.
Pašnekovė nebuvo gera,
O gerų žodžių — per mažai.