Pro užmaršties ledinį šaltį,
nuraudus saulei šakose,
tarytum rūke aš paskendęs,
rymodamas ties bedugne.

Toks tragiškas mano likimas
ištirpdė jau visas jėgas.
Ir skausmas iki begalybės,
pamiršt negali praeities —
ji žeidžia iš pačios širdies.

Kur tu esi, o laime mano?
Aš pasimetęs jau laike, 
gal būt lemtingas pažinimo skonis
paliks vien pjūvį per širdies kertes.