Juodas nusivylimas
Pro užmaršties ledinį šaltį,
nuraudus saulei šakose,
tarytum rūke aš paskendęs,
rymodamas ties bedugne.
Toks tragiškas mano likimas
ištirpdė jau visas jėgas.
Ir skausmas iki begalybės,
pamiršt negali praeities —
ji žeidžia iš pačios širdies.
Kur tu esi, o laime mano?
Aš pasimetęs jau laike,
gal būt lemtingas pažinimo skonis
paliks vien pjūvį per širdies kertes.