Nudardėjo laukais

        žvarbiai geliančios šerkšno rogutės,

Sniego antklodės

        uždengė miegančio rugio daigus.

Šilta, gera

        grūdeliui po patalu žiemišku būti

Ir sapnuot,

        kad jau aušta pavasario rytas vaiskus.

Mintimis nukeliaut

        į pakvipusį duona aruodą,

Į artojo rankas,

        šitaip dvelkiančias žemės kvapu,

Prisiminti perkūnijas,

        lietų, kurs dirvoms vis duoda

Gurkšnį tyro vandens,

        ir išgerti jį vienu ypu.

Besiklausant pūgų

        skudučiuojamų ledo lopšinių,

Tarsi vėl susiūbuoti

        čion varpų gelsvų auskarais

Ir bangom atliūliuojančiais

        lauko laivais geležiniais

Plaukt išplaukti

        ant stalo kasdieninės duonos kerais.