Rugio godos

Nudardėjo laukais


        žvarbiai geliančios šerkšno rogutės,


Sniego antklodės


        uždengė miegančio rugio daigus.


Šilta, gera


        grūdeliui po patalu žiemišku būti


Ir sapnuot,


        kad jau aušta pavasario rytas vaiskus.



Mintimis nukeliaut


        į pakvipusį duona aruodą,


Į artojo rankas,


        šitaip dvelkiančias žemės kvapu,


Prisiminti perkūnijas,


        lietų, kurs dirvoms vis duoda


Gurkšnį tyro vandens,


        ir išgerti jį vienu ypu.



Besiklausant pūgų


        skudučiuojamų ledo lopšinių,


Tarsi vėl susiūbuoti


        čion varpų gelsvų auskarais


Ir bangom atliūliuojančiais


        lauko laivais geležiniais


Plaukt išplaukti


        ant stalo kasdieninės duonos kerais.

Lacrima