Ateitis amžina kaip vaikystė
Vis dar leidžia bandyti ir klysti.
Ir bandau. Ir klystu. Ir gailiuosi
To, kad leidau sau tai. Bet viliuosi
Atsiplėšti nuo laiko grandinių
Ir laiku pasitraukt iš lenktynių,
Kur aš pats su savim lenktyniauju
Ir medalio už tai reikalauju,
Lyg už pastangas tas pagyrimo.
Kol, galiausiai, nubudęs be grimo,
Suprantu: jį sekundė nuplovė
Dabarties. Ta sekundė - tikrovė.
- 1996 -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laumė Maumas
Sukurta: 2014-04-27 23:33:42
Bet viliuosi
Atsiplėšti nuo laiko grandinių...
O aš viliuosi, kad laikas - iliuzija... Ir tada nebelieka laiko grandinių.
Gerai skamba.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2013-10-29 17:33:26
ne per giliausias, bet mielas, nors paviršiumi pafilosofuota, o mielas; na, ir kas be ko - sustyguotas (rimai smagiai skaitosi, patys savaime tik rimus skaitant ir sekant mintįjuose) ir ritmika, žodžiu -sustyguotas, O visumoje - mielas (ne per giliausias, tik logiškas poetiškas). Mielas eilius. Žiūrėk:
vaikystė - gailiuosi. Klysti viliuosi:
grandinių lenktyniauju - grandinių reikalauju,
pagyrimo! - nuplovė. be grimo tikrovė...
smagiai mintis sukasi rimuose ir savotiškame rezonanse su turiniu esamu tekste. Žodžiu - mielas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-29 15:34:36
Mano skoniui, tai labai neblogas eilėraštis. Žiūriu į datą - seniai rašytas, Tada dar geresnis. Keista, vertinimų daugiau pasigendu. Reikėjo parašyti trimis žodžiais, būtum gavęs trisdešimt tris komenrtarus. :))) Tarkim, „Ateitis, vaikystė - nuplovė...“ :))))