2013. 10. 29.

Nubundu su mintimi, kad turiu keltis ir eiti už namo pažiūrėti, ar pražydo paskutinis rožės žiedas. Dar neatsimerkus sugrabalioju šlepetes, apsiaunu, žengiu porą žingsnių ir atsiremiu į sieną, kur jos neturi būti. Prisiglaudžiu, siena vėsi, patikima. Susivokiu, kad aš ne savo namuose Kartenoj ir kad atsimerkus nebus tamsos – mieste jos nebūna, tarsi kas pavagia naktį. Ir iš tiesų – šviesu. Prieinu prie lango – nykus Šiaurės miestelio vaizdas, kareivinių pastatas, ant vejos riogso kažkoks surūdijęs griozdas. Atmintin sugrįžta senas eiliukas:

Trys žibintai po mano langais
Ir danguj apvali pilnatis,
Nukryžiuoti šešėliais beržai
Ligi ryto gulės pasliki.

Užgesinkit, prašau, užgesinkit –
Man nereikia tiek daug šviesos!
Jau išvaikščioti mano keliai
Ir iš niekur daugiau negrįžtu –
Man užtektų spingsulės mažos
Iš vaikystės skurdžių namų.

Kažkas slegia sunkiu akmeniu. Ak, taip, vakar buvau pas gydytoją – gal dar yra koks rezervas? Pasitiko su šypsena:

– Sveika sugrįžusi!

Praskriejo jausmų sūkurys – atsimena, gero linkinti, žvilgsnis profesiniai įdėmus, bet... Nors žinau, kad vargu ar ji gali ką nors įskaityti mano veide – parkinsonikų veiduose užgęsta mimika – neatlaikiusi žvilgsnio nusuku akis. Man gėda savo abejonės, ar daktarės šypsena nuoširdi – gerumas tai ar vaidyba? Todėl, kad žinau, kad dar pavasarį, kai lankiausi čia paskutinį kartą, dukra, nepasitarusi su manim, davė gydytojai pinigų, tik vėliau man pasakė. Nestebina, kad dukra davė, ji daug duotų, jei galėtų padėti man, stebina, kad gydytoja paėmė. O kodėl turėjo neimti, jei dabar tokia tvarka? Jei taip daro visi? Visi? Ne, ne visi, žinau, kad ne visi, ir man skaudu už tuos, neimančius, kuriuos vis tiek meta į bendrą krūvą.

Kol gydytoja rašo nebaigiamus popierius, mėginu suprasti, kas pasikeitė jos veide, tarsi užgeso kažkokia švieselė. Ne, neatsirado raukšlelių, nepraėjo jaunystė, tik lūpų kampučiai truputėlį nusileidę žemyn. Kažkoks negeras jausmas, matyt, tapęs įprastiniu, įrėžė žymę.

Kažin, kas būtų, jei nuoširdžiai paklausčiau, kas slegia, žeidžia? Net išsigąstu savo minčių – kaip gerai, kad veidas be mimikos, neišduoda. Raminkis, Daliute, liaukis fantazavusi.

Dabar, naktį, žvelgdama pro miesto narvelio langą, galvoju, kad gal ir nieko smerktino, jei gydytojas paima atlyginimą už gerai, nuoširdžiai padarytą darbą, jei to nenori ar negali padaryti valstybė. Baisu, jei paima, bet nieko nepadaro. Tik kas laukia tų, kurie neturi pinigų? Et!

Kaip gerai, kad aš jau šalia gyvenimo.

Geriau sugrįšiu mintimis namo, į Karteną, pabraidysiu po garšvų, raudonėlio sąžalynus buvusio gėlyno vietoje, pažiūrėsiu, ar pražydo paskutinis geltonosios rožės žiedas po mano langu – šalnų nuo tada, kai išvažiavau, juk nebuvo, turėjo jau pražysti.