Nieko nerašau,
žaidžiu spalvomis.
Takas veda per parką –
į tylą.
Parudo žolė nuo pirmųjų šalnų,
po kilimu lapų –
ąžuolo gilės.
Surenku viską,
kas man brangu:
žalvarį liepų,
šermukšnio kartumą...
Jau žvilga ant medžių belapių šakų
sidabro lašai – ašaros vėlių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2013-10-29 20:53:00
Kaip visada - patraukli scenografija.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-28 22:33:25
Būčiau muzikantas, sakyčiau, kad paskutinėje strofoje styga nutrūko. Bet taip ir turi būti.
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2013-10-28 16:24:06
Aha, gerai
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-10-28 14:50:18
Gražiai sužaista, trapiai...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-10-28 11:54:46
Jaučiasi pastangos būti poetu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-10-28 11:33:52
Medžių šakos tarsi apsiverkusios. Tik tik ką po rudens įkyraus lietaus...
Įsivaizduoju tokį paveisklą...
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2013-10-28 11:04:12
Vėlių ašaros krinta į širdį.. O kokia tylos spalva?