Nieko nerašau,
žaidžiu spalvomis.
Takas veda per parką –
                                į tylą.
Parudo žolė nuo pirmųjų šalnų,
po kilimu lapų –
ąžuolo gilės.

Surenku viską,
kas man brangu:
              žalvarį  liepų,
              šermukšnio kartumą...
Jau žvilga ant medžių belapių šakų
sidabro lašai – ašaros vėlių.