Santrauka:
Pirmajame rudens rūke
Širmiem rūkam
Gimtinę mūs užklojus,
Sustingsta geliančiame laukime
Toks ankstyvų šalnų vėsus pavojus,
Tarytum kviestų gruodo jau žeme:
„Eime...“
Ir išrasoja
Rudenėlio veidas
Nuo nesibaigiančių darbų!
Vėlyvos ūkanos jau nusileido...
Išeikime į parką, angele, abu.
Tabu?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-11-22 07:44:34
„Gyvenimas ir visa, kas gyva, gauna pradžią rūke...“ kažkaip susigretino su gražiai išnirusia iš rūko mintimi:
„Vėlyvos ūkanos jau nusileido...
Išeikime į parką, angele, abu.“
Ddingai globia.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-26 15:17:02
Giliaprasmis, skambus, lakoniškas, skrajus. (Žinoma, nuskambėjęs kvietimas yra retorinis. Realizmo laikai mene jau pasibaigę. Menas taurina ir puošia dvasią, prisideda prie naujų meno kūrinių radimosi, jo daugėjimo ir sklaidos).
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-10-26 14:30:31
Jei teisingai supratau, tai eilėraštyje siekiama išgirsti sąskambius, todėl ir reikalingi "eime" ir "tabu". Šį kartą, manau, tai pavyko visai neblogai. Matosi pažanga.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-10-26 13:12:05
...toks rudeniškai sakralus...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-10-26 13:03:06
Ir išrasoja
Rudenėlio veidas...
Jo darbai liūdni
ir širdį gelia tamsi naktis...
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-10-26 11:49:37
to tabu kaip ir nereik
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-10-26 11:30:18
"Ir išrasoja
Rudenėlio veidas
Nuo nesibaigiančių darbų ..." gražus ir mielas