Širmiem rūkam
Gimtinę mūs užklojus,
Sustingsta geliančiame laukime
Toks ankstyvų šalnų vėsus pavojus,
Tarytum kviestų gruodo jau žeme:
„Eime...“

Ir išrasoja
Rudenėlio veidas
Nuo nesibaigiančių darbų!
Vėlyvos ūkanos jau nusileido...
Išeikime į parką, angele, abu.
Tabu?