Atlėkė pavasaris ankstyvas
Strazdanotas visas tartum rėtis.
Taip seniai nebuvo – dyvų dyvai!
Kaip tada galėjau nemylėti?
Ir mylėjau viską, kas papuolė:
Žalią varlę ant žolyno žalio,
Žydintį žilvitį prie Bražuolės,
Grakščią žuvį, žaidžiančią upely,
Seną kranklį, kranksintį už krūmų,
Kirminą, kuris kažką vis kramtė...
Nuoširdžiai mylėjau – be mandrumo –
Netgi karvę, mūkiančią pakrantėj.
Taip bemylint vasara atėjo,
O po to ruduo į koją spyrė.
Aš visus mylėjau. Ar mylėjo,
Ta, kuriai eiles šias skyriau?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-10-25 10:19:25
Grakčios, šviesios, jautrios poezijos pavyzdys.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-10-25 09:59:52
Gal jos ir paklausti???
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-25 09:20:44
Tikra, nuoširdu, įtaigu, pavergia.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-10-25 09:19:38
Na, geras humoras. Ech, ta meilė, ko tik ji neprikrečia.
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-10-25 08:09:07
Puikiai su šypsena apie ne visai linksmą. Man iki tobulumo norėtųsi, kad geriau slįstų rimas paskutinėje eilutėje. Keisčiau į "Ta, kuriai eilėraštį paskyriau".