Atlėkė pavasaris ankstyvas
Strazdanotas visas tartum rėtis.
Taip seniai nebuvo – dyvų dyvai!
Kaip tada galėjau nemylėti?

Ir mylėjau viską, kas papuolė:
Žalią varlę ant žolyno žalio,
Žydintį žilvitį prie Bražuolės,
Grakščią žuvį, žaidžiančią upely,

Seną kranklį, kranksintį už krūmų,
Kirminą, kuris kažką vis kramtė...
Nuoširdžiai mylėjau – be mandrumo –
Netgi karvę, mūkiančią pakrantėj.

Taip bemylint vasara atėjo,
O po to ruduo į koją spyrė.
Aš visus mylėjau. Ar mylėjo,
Ta, kuriai eiles šias skyriau?