Neišduosiu tavęs, kai ateisi lietum spalio naktį žvaigždėtą apgobęs, Sidabru pasipuošęs nuvytusioj pievų žolėj. Lauks tavęs mano dienos vienodai nuobodžiai spalvotos, Kol šiurensi po kojom aukso kilimu parke beržų.
Ežere pamiršta vieniša tavo valtis iš ilgesio miršta. Pažadėt, kad sugrįši tu net jai ligi šiol negali. Aš kaip Eglė tyli geležines klumpes kantriai minsiu, Laukimu apsigobus, patyliukais išėjus žvaigždėton naktin Neišduosiu tavęs...
Tikrai, ir gražiai ritmuotas ir švelniai surimuotas, įsupantis, įtraukiantis savin žodis. Gražios, skambios tiek vyriškos, tiek moteriškos eilučių kadencijos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-10-24 14:34:18
Grojantis lapų šiurenimą tekstas.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-10-24 10:43:06
Rudeniškai nostalgiškas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-24 08:03:38
Tikrai, ir gražiai ritmuotas ir švelniai surimuotas, įsupantis, įtraukiantis savin žodis. Gražios, skambios tiek vyriškos, tiek moteriškos eilučių kadencijos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-24 00:44:47
Jo, tikrai labai jausmingas. Perskaičiau lyg rimuotą, nors iš tiesų jis nėra rimuotas. Tai daug ką sako - eilės plaukia.