Neišduosiu tavęs,
kai ateisi lietum spalio naktį žvaigždėtą apgobęs,
Sidabru pasipuošęs nuvytusioj pievų žolėj.
Lauks tavęs mano dienos vienodai nuobodžiai spalvotos,
Kol šiurensi po kojom aukso kilimu parke beržų.

Ežere pamiršta vieniša tavo valtis iš ilgesio miršta.
Pažadėt, kad sugrįši tu net jai ligi šiol negali.
Aš kaip Eglė tyli geležines klumpes kantriai minsiu,
Laukimu apsigobus, patyliukais išėjus žvaigždėton naktin
Neišduosiu tavęs...